Ankstyvos vasaros popietę, po ramaus lietaus, pajutau didelę trauką lėtam pasivaiksčiojimui dzūkijos mišku. Šalimais šeimos sodybos, tarp šimtamečių pušų ir samana nuklotos žemės, Kapčiamiesčio seniūnijos teritorijoje. Išėjau tiesiog kvėpuoti – iškvėpti kas atgyveno, įkvėpti šviežumo, paprastumo.

Su pirmais žingsniais akys ėmė sekti detales – lyg pati gamta būtų prabilusi smulkmenomis.

Negalėjau jų nepastebėti.

Ant kaklo kabėjęs kelioninis Fuji fotoaparatas tapo mano terapijos liudininku.

Jis įrašė tai, ko žodžiais neišsakysiu – koks tądien buvo miško pulsas, tiksliau pasakius, toks buvo mano pulsas, o miškas tapo tik jo atspindžiu.

Paprasti vandens lašai tapo nepaprastai gražūs, lubinų ankštys bylojo apie švelnias paslaptis, geltonasis šilokas piešė man saulės širdis, o pakalnučių lapai kėlė gilius prisiminumus iš vaikystės. Kur dar zuikio kopūstai, kuriuos tikiu, ne viena tokia ragavusi, paparčiai, kuriuose vis dar ieškome Joninių stebuklo, miško avietės,... Verkiau, šypsojausi, juokiausi, ...saldu širdyje.

Kiekvienas jaučiame skirtingus dalykus, tikiu, toje pačioje nuotraukoje rasime skirtingas detales, skirtingą žinutę, kuri skirta tik Tau asmeniškai. Ir visa tai yra taip arti mūsų, ir taip paprasta, telieka tik nusiimti savo sunkią kuprinę ir pasilenkti prie žemės, šiuo atveju miške.

Kviečiu regėti paprastus objektus nepaprastai, pasidžiaugti paprastais dalykais nuoširdžiai. Apie tai ir yra ši paroda.

Ugnė Helenė

Ši paroda – ne dokumentacija ir ne dekoratyvus gamtos vaizdavimas. Tai kvietimaspatirti paprastumą, kuris šiandienos kasdienybėje dažnai pasimeta tarp greičio, informacijos ir reikalavimų. Autorės fotografijos primena, kad paprasti dalykai – šviesa, paviršius, lašas, tyla – turi galią grąžinti vidinį balansą.